Ne visi sutiks, kad slipstrymas apskritai vertas žanro vardo, bet man, kuris įtariai žiūri į knygas iš joms skirtos lentynos, būtent slipstrymas yra atsakymas į klausimą: koks žanras tau patinka?
Slipstrymas (mainstrymo parodija) – literatūros žanras, kuriam pavadinimą 1989 m. sugalvojo Bruce'as Sterling'as ir Richard'as Dorsett'as. Slipstrymas yra pilkoji zona, į kurią patenka knygos, kurių nenori priimti mainstryminės literatūros skaitytojai, bet taip pat neatitinka mokslinės fantastikos žanro. Bet kodėl tada ne postmodernizmas? paklaustų literatūrologas. Nes tai – dar viena kategorija.
PASTABA (o gal greičiau perspėjimas, atsiradęs po to kai pasidalinau vienoje Fb grupėje ir susilaukiau naudingų pastabų): šis tekstas yra gan chaotiškas (galima atleisti) ir klaidinantis (atleisti nevalia). Mano minimos kategorijos yra tie patys žanrai, o žanrai – požanriai. Tokia painiava atkeliavo iš angliško šaltinio, kuriame kalbama apie didesnius žanrus, kaip kategorijas. Kas iš principo nėra klaidinga, nes žanras ir yra kategorija. Tiesiog turėkite omeny kai skaitysite.
Kategorijos vs. Žanrai
Nemėgstų kategorijų. Jos tai – pagal vyraujantį skaitytojų skonį nustatyti „skyriai“, į kuriuos taikosi leidėjai ir rašytojai.
Kodėl kategorijos nepatinka…
Mano manymu, kategorijos įspraudžia literatūrą į „kam ji skirta“ ribas, kuriose nustato kanoną – savotišką rinktinių knygų centrą, aplink kurį spiečiasi „tikri“ tos kategorijos kūriniai.
Kategorijų pavyzdžiai: jaunimo literatūra, lengvi romanai, fantastika, postmodernizmas (visokie keisti, sunkūs, apie nieką), detektyvai-trileriai ir t.t.
Kitaip tariant, kategorijos nustato sienas skirtingiems skaitytojams. Jei tu – nusivylusi namų šeimininkė – tau skirta lentyna prie „Valgyk Melskis Mylėk“. Jei tu – Magiškos Fantastikos fanas (labai plati kategorija), sau patnkančią knygą rasi prie Hario Poterio ir „Sostų Karų“ knygų (keista, kodėl iki šiol tai vadinama fantastika). Jie (turiu omeny visą literatūros verslą) suvaro knygas, kaip gyvūnus zoologijos soduose, į jiems skirtus gardus. Bet ar galima šiandien be jų? Deja, bet negaliu įsivaizduoti knygyno be kategorijų.
…o žanrai patinka?
Tuo tarpu žanrai (gotika, versternas, noir, magiškas realizmas, absurdas ir t.t.) daro didžiulę paslaugą skaitytojui. Jie, kaip žymos prie Netflixo filmų (cerebral, mind-bending ir pan.), kuriuos kuria patys rašytojai ir kritikai, o ne marketingistai. Žanrai padeda susigaudyti literatūros įvairovėje. Tai ne šalys (kaip kategorijos), o miestai ir kaimai įsikūrę ir atpažįstami per tam tikrus to žanro elmentus ir „kūrybos taisyklės“. Esu už žanrų ir sub-žanrų įvairovę.
Kita priežastis, kodėl žanrai yra gerai – jie migruoja ir maišosi. Gotika susitikusi su versternu pagimdo Kormako Makarčio „Kelias“ (Cormac McCarthy “The Road”), stympankas apsijungęs su Kinijos pasakomis virsta Ken Liu silkpanko (silkpunk) stiliaus fantastika.
Vienas „bet“
…ką daryti, kai fantastika – ir kategorija, ir žanras?
Nenustebinsiu pasakęs, kad kaip kategorija, fantastika man nepatinka. Mane domina vos kelios knygos iš šio skyriaus. Kur kas daugiau man patinkančios „fantastikos“ randu po „postmodernizmo“ ar, kaip kai kurie knygynai vadina, „šiuolaikinių autorių“ žyma.
Ir iš vis, ar vis dar galime fantastiką laikyti žanru? Nemanau.
Sci-fi – paprasčiausiai per plati teritorija ir dažniausiai taiko į stereotipinį fantastikos gyką, kad būtų laikoma vienu žanru.
Ok, tarkim, grubiai atskyrėme kategorijas nuo žanrų. Pakalbėkim apie tai, kaip jais vadovautis ieškant slipstrymo.
Kaip renkuosi knygas?
Pirmiausia, stengiuosi nugalėti išankstinį nusistatymą prieš žanrą ir netgi kategoriją, kuriai ji priklauso. Tačiau, žinoma, nesu atsparus jos viršelio ir marketingo žabangoms. Apsisprendimą imti ir skaityti lemia pasitikėjimas rašytoju, knygos aprašymas, atsiliepimai, prilyginimas kitoms knygoms ir tik tada suveikia intuicija.
Tik įvertinęs knygos aprašymą, leidyklos ir rašytojo reputaciją (stengiuosi nepirkti „Obuolio“ produkcijos), atsivertęs pradžią ir gal dar atsitiktinį puslapį, susidarau įsivaizdavimą apie ką (plačiąją prasme) ši knyga ir kiek joje bus vieno ar kito žanro. Bet tai dar ne viskas.
Ieškau keistumo elemento
Keistumas – labai svarbus ir neapčiuopiamas faktorius, veikiantis kaip Netflix filmo žyma (kartais tai būna sub-žanras). Jei matau, kad kažkas su šia knyga yra keisto, netipiško, dažniausiai susidomiu.
Keistumas pagimdo naujus žanrai. Juk tai kas įnovatyvu, dažniausiai atsiranda iš sustabarėjusių taisyklių layžymo. Ir būtent keistumas nutolina kūrinį į jo žanro pakraščius.
Dairausi pilkosiose žanro zonose
Drama-kaip-visos-dramos – nedomina, o štai dramos su keistumo elementu – tinka. Pavyzdžiui Č. Dikensas mano akyse užsitarnavo didžiulę pagarbą tuo, kad nevengdavo plakti skirtingų žanrų, nuo sąmonės srauto iki kelionės laiku. Jis žinojo, kad skaitytojai mėgsta, kai juos nutebina. O gal tai ir paties rašytoj noras žaisti su taisyklėmis, išradinėti savo.
Siaubiakai – irgi – siaubiakams nelygu. Jei tai penkių pirmojo asmens pasakotojų koliažas, kaip Deivido Mitčelo (David Mitchell) „Sleido Namas“ – puiku, tinka. O jei dar vienas Stiveno Kingo (Stephen King) romanas – gal tiek to. Ir nežinau kodėl taip yra, tačiau S. Kingo užduotas kanonas man signalizuoja, kad čia rasiu būtent tai ko tikiuosi – dar vieną gerai sukaltą makabrišką romaną. O juk ne to ieškau.
Nesu ir didelis fantastikos fanas, perkaitęs nuo Azimovo iki Zamiatino. Galite heitinti, bet nesu matęs visų Star Wars filmų. Liu Cixino trilogijos skaičiau tik pirmą jos dalį (Three Body Problem). Kažkaip neužkabino pirkti antros.
Tačiau vertinu Vonegutą, Balardą, Saramago, Murakamį, Kobo Abę, Adolfą Bjoj Kasãresą… turbūt jau pastebėjote, tai – negrynakraujai fantastai (o kai kurie net nefantastai). Būtent dėl to juos ir mėgstu, nes tai autoriai, kurie, siekdami savo kuriniuose keistumo, įpina nemažai šio žanro elementų.
Ir todėl man patinka slipstrymas
Na, pagaliau. Priartėjome prie atsakymo.
Slipstrymas yra keistas
Ir tai skamba kaip komplimentas žanrui.
Slipstream <…> is a kind of writing which simply makes you feel very strange.
– Bruce Sterling (SF Eye #5, July 1989)
Tai iš „oficialaus“ žanro apibrėžimo.
Kafkos „Metamorfozė“ – patenka į slipstrymo knygų sąrašą. Turbūt aišku kodėl. Keistumo čia tikrai netrūksta ir jo nepavadinsi fantastiniu. Voneguto „Skerdykla nr.5“ irgi patenka į sąrašą. Irgi aišku kodėl.
Jis nepasiduoda kategorijoms
Jei kūrinį gali lengva ranka padėti prie kokio kiberpanko, nuaro ar gotikos, jis nebus keistas. Bet jei jis skatina klausti, abejoti, jei kažkas su juo ir jame negerai gerąja šio žodžio prasme, turbūt tai slipstrymas.
Arba postmodernizmas, neatlyžta literatūrologas. Ok, šioje vietoje galime ginčą baigti.
Jei norėčiau rasti kažką iš slipstrymo, turbūt klausčiau kur pas jus postmodernistinė lietratūra, bet neapsiribočiau ja. Užmesčiau akį į klasiką, tą pačią fansastiką, jaunimo literatūrą.
Papildomai apie slipstrymą: