Skelbiu pirmą ištrauką iš savo mokslinės fantastikos romano „Kometa Koma“ rankraščio.
Tik paminėsiu, kad kol kas tai dar profesionaliai neredaguota versija, tad būčiau dėkingas, jei pasidalintumėte savo nuomone, pastabomis ir kritika. Malonaus skaitymo.
Portugalija. Kaškaišas
2048-ieji, sausio penkioliktosios rytas.
Garbaus amžiaus iliustratorius Žuau Mendes vaikšto palei uolėtą Atlanto krantą. Kartu su juo – ištikimas basetas Figu. Senis dairosi po paplūdimį, bene naktį praūžusi audra išmetė milžinišką kriauklę, aštuonkojį ar kokį banginio slankstelį.
Dėmesį patraukia klykiančių žuvėdrų pulkelis. Figu pribėga ir išgąsdina jas pirmas. Paukščiai pakyla ir šuo susidomi radiniu. Taip uoliai uostinėja tarp olų įstrigusį objektą, kad negirdi net kviečiančio šeimininko balso.
Žuau prieina arčiau. Iš pradžių galvoja, kad tai blizgantis šventinis balionas, bet kai koja paspirtas kietas daiktas apsiverčia, senis pakreipia galvą ir pritupia. Nejaugi tai… smegenys? Blizgančios, perlamutru dengtos smegenys.
Žuau varto smegenis rankose ir atsimena prieš porą mėnesių gautą užsakymą. Prieš porą mėnesių senjora Hernandez iš Lisabonos universiteto užsakė dailininkui sukurti plakatą Piatigorskio vardo filosofijos seminarui, skirtam mąstymo ir sąmonės klausimui. Užsakovė – jo gera pažįstama – gerbdama menininko laisvę, davė tris mėnesius darbui atlikti. Dėl plakato siužeto nieko konkrečiai nenurodė.
Hmm… žiek tu man, galvoja Žuau, gal ir nebloga mintį man čia Atlantas pametė – blizgančios smegenys… tai kaip mąstymas ir sąmonė. Atspindžius padarysiu hiper-realistiškus, o atsispindės studijos interjeras. Apsidžiaugęs įsimeta radinį į medžiaginį maišelį ir parsineša namo.
Po penkias valandas kasdien žiūrint į smegenis, dailininką apninka keistos mintys. Kartais, kai saulė pro stoglangį apšviečia vingiuotą jų paviršių, mesdama ant sienų vaivorykštines bangeles, jam regis, kad iš smegenų vidaus virpa tolimų žvaigždžių šviesa.
Menininkas, matomai senatvės ir vienatvės paveiktas, politines aktualijas ir orus ima aptarinėti ne tik su savo šunimi, bet ir su blizgančiomis smegenimis. O kartais, išgėrus pusę butelio vyno, dailininko studijoje-namuose užverda aršios diskusijos, per kurias Žuau spėja ir susipykti, ir, po kiek laiko, vėl susitaikyti su gan neutraliais namiškiais: šunimi ir natiurmortu.
Baigęs plakato vizualą ir gavęs likusią honoraro dalį, Žuau patraukia į barą Clandestina. Šį vakarą Portugalijos lygoje susitinka dvi Lisabonos komandos: Benfika ir Sportingas. Žuau bare pasirodo užsirišęs vermiliono spalvos Benfikos šaliką, kuprinėje nešasi smegenis. Įėjęs garsiai pasisveikina su barmenu, sėdasi į įprastą vietą prie baro, o Figu susirango po kėde.
Luišas, nedidelės senienų krautuvėlės Lisabonos Baiša rajone savininkas, atvyksta aplankyti Kaškaiše gyvenančią mamą. Prieš kelionę traukiniu į Lisaboną, jis atidaro Clandestina duris, atsisėda prie lango ir užsisako romo su imbieriniu limonadu.
Šiuo metu internete vyksta aukcionas dėl vintažinio Yamaha DX7 sintezatoriaus. Luišas laukia kada pardavėjas paskelbs aukciono pabaigą ir legendinis DX7 atiteks Luišui už jo pasiūlytą kainą. Jau įsivaizduoja, kaip sintezatorius atrodys lentynoje šalia ankstyvųjų žaidimų konsolių ir StarWars dronų figūrėlių.
Antro kėlinio dešimtąją minutę, ką tik po keitimo aišktėje pasirodęs Benfikos saugas senegalietis Komė Takoma įmuša rezultatą savo komandos naudai persveriantį įvartį. Luišas pakelia akis nuo planšetės ekrano ir mato, kaip Žuau, švęsdamas įvartį su kitais baro lankytojais, įkelia smegenis į ryškų taškinio apšvietimo spindulį ir pabučiuoja. Baras sužiba nuo smegenų paviršiaus atsispindinčių bangelių šviesa ir Luišas pagalvoja… Waaau. Kaip nerealiai šis daiktas atrodytų sendaikčių vitrinoje. Tai būtų tikras turistų magnetas.
Iškart po varžybų, kurias rezultatu trys-du laimėjo Benfika, jis prieina prie Žuau ir, pavaišinęs senuką alumi, užklausia apie tą „smegenų muliažą“. Pokalbio detalės nesvarbios, bet rezultatas toks – Žuao nesutinka su pasiūlyta suma, bet pasiima Luišo kortelę, ant kurios išspausdintas QR kodas ir abu draugiškai atsisveikinę patraukia savo keliais.
Praeina treji metai ir ketveri mėnesiai. Karštą liepos trečiadienį, vienuoliktą valandą dvidešimt minučių (pameluoti neleidžia parduotuvės vaizdo įrašas) atsidaro Luišo sendaikčių krautuvėlės durys, sušvilipia pirmos trys Winds of Change natos. Į vidų įeina jauna mergina mūvinti trumpus šortus ir liemenį aptempiančią palaidinę ant petnešėlių. Prisistato – Kamila Mendes. Atvyko pagal adresą rastą tėvo studijoje prie smegenų. Luišas ne iš karto atgamina apie kokias smegenis kalba mergina, bet kai Kamila atsidaro kuprinę ir ištraukia perlamutrinį smegenų muliažą, atsiminimas iš vakaro Clandestina bare atgyja.
Panūdęs sužinoti daugiau apie smegenis ir jos tėvą, Luišas pakviečia Kamilą papietauti Subway užeigoje. Paskubėjo su užuojautomis dėl tėvo mirties. Jis – gyvas, tačiau nuo senatvės nugaišo Figu. Žuau labai dėl to gedėjo. Metė viską, pardavė paveikslus kažkokiam kolekcininkui, nusipirko butą prie Baltijos jūros, sėdo į bepilotį automobilį ir išvarė į šiaurę. Toks jau žmogus, tas mano tėvas. Jiems pietaujant Luišas sužino, kad Kamila – jo duktė iš pirmos santuokos, dabar gyvena Edinburge su mama ir patėviu, studijuoja interjero dizainą, atvyko į Kaškaišą tėvo kvietimu perimti butą-studiją. Planuoja čia atlikti minimalų remontą ir išnuomoti turistams. Taip ketina užsidirbti savarankiško gyvenimo pradžiai.
2051-ieji, rugsėjo galas. Į Lisabonoje vyksiančią neuromokslininkų konferenciją iš Berlyno atvyksta Martino Liuterio ligoninės daktaras, profesorius Aleksandras Šulcas. Čia jis pristato diskusijas sukėlusį Jurgės Maus atvejį. Mergina, kuri negirdi savo minčių susilaukė didelio dėmesio ne tik neuromokslinikų, bet ir folosofų, daugiausia Wittgensteino pasiekėjų, tarpe.
Kopdamas Baiša rajono laiptais link Bairu Altu, Aleksandras stabteli aikštelėje prie sendaikčių krautuvėlės, atsigeria vandens, nufotografuoja tarp namų atsiveriantį vaizdą į banguotą Rossio aikštės mozaiką. Pasisuka eiti tolyn ir pastebi – vitrinoje ant sidabrinio padėklo po stikliniu gaubtu guli perlamutrinės smegenys.
Jei atmintis neapgauna, prieš tris metus labai panašias smegenis matė viename reklaminiame plakate. Plakatas buvo skirtas kažkokiai konferencijai Lisabonoje. Jam taip patiko tas vizualas, kad net užsidėjo kaip darbalaukio foną.
Valydamasis apvalių akinių stiklus, Aleksandras mąsto: Matyt tai ženklas, kad reikia užeiti ir įsigyti. Laikysiu jas kaip prespapje ant stalo.
Vėl sušvilpia pirmos trys Winds of Change melodijos natos. Luišo odinis krėslas sugirgžda. Šeimininkas pakelia akis ir pasisveikina su turistu angliškai. Aleksandras atsako jam Bom dia, nusišypso ir, per daug nesidairydamas, parodo į Luišo pamėgtą turistų magnetą.
– Can I see this one?
Luišas paima iš vitrinos eksponatą. Supranta, kad nesugebės nustatyti daikto kainos, kaip negalėtų įkainoti oro iš savo vaikystės kambario ar kvapo, kuriuo kvepėjo jo pirmosios meilės plaukai. Pastato gaubtą su smegenimis ant stalo. Aleksandras pasilenkia, paima pirštais jo apačią, suka ratu. Atsikrenkščia ir sako:
– This is an accurate replica of a human brain. A healthy young person. Feels like I’m looking into a real person’s brain. Do you know when was it made?
Luišas papurto galvą, jis stebi su kokiu susidomėjimu žiūri į jas Aleksandras. Galėtum pavadinti tai žinovo žvilgsniu. Baigęs apžiūrą daktaras nusima akinius, išsitraukia iš šoninės marškinių kišenės nosinaitę ir, kruopšiai valydamas juos, pateikia diagnozę taip, lyg smegenys priklausytų jo pacientui, o Luisas būtų šio artimasis.
– Hm. This is clearly some kind of scan taken from the living human brain. I’ve seen many brains and only a few in such a good condition like this. Owner must have been meditating and reading a lot. Maybe musician… you really don’t know anything about this object?
– A man who found this lived not too far away from here. In Cascais.
Aleksandras pakreipė galvą.
– It was found?
Tarsi atsiminęs ką norėjo pasakyti, Aleksandras ima knistis savo telefone. Suradęs plakato vizualą parodo Luišui:
– It’s the same model as here, right.
– It must be some kind of coincidence – metęs greitą žvilgsnį į paveiksliuką pasakė Luisas ir suspaudžia lūpas.
– Ok, I’m buying it. – žiūrėdamas tiesiai į akis sako Aleksandras.
– I have to check it first.
Luišas žengia į šoną patikrinti ar niekas šios prekės neužsakė internetu. Žinojo, kad niekas neužsakė, bet turėjo patikrinti savo paties viduje ar jis nori parduoti tą daiktą.
– Please, wait one minute.
Pasitraukia už lentynos su komiksais, kur stovi darbo stalas ir stengiasi nurimti. Luišo širdis ima plakti greičiau, veidas prakaituoja. Anksčiau to nebuvo. Kaip galima įvertinti tai, kas neįkainojama.
„Viskas turi savo kainą“ – sakydavo dėdė, kurio palikimas supo jį tame mažame knygų skyriuje. „Mes negalime kliautis savo skoniu ir įsivaizdavimu, mes ne kolekcionieriai. Tik jie – pirkėjai gali žinoti, o mes tik žaidžiame jų jausmais laikydami juos nuo to ko jie trokšta per atstumą, kurį su tam tikru iššūkiu jie gali įveikti. Tai ir įvertink prekę taip, tarsi tai būtų atstumas, kurį įveikęs pirkėjas jaustūsi laimėjęs.“ Tačiau kodėl šį kartą taip sunku. Juk tai prekė, kuri jau atsipirko šimteriopai. Kiek klientų jis atvedė, kiek suteikė džiaugsmo praeiviams. Turėčiau džiaugtis, kad atsirado pirkėjas, žinantis tikrąją vertę.
Jis grįžo valydamasis prakaitą nuo kaktos.
– It’s hot today, isn’t it?
Aleksandras pažiūrėjo į virpantį nuo kaitros Lisabonos orą.
– Outside? Yes, it’s amazing how you survive in this city.
– Can I ask you where are you from? You are not from England.
– No, I’m from Germany. Berlin.
– I see. – Luišas žiūri į smegenis. – No. This piece is not reserved. But the price is higher than I expected.
– What do you mean, higher? – paklausia Aleksandras. – How much?
– Because this one is unique piece and as you see, the quality is state of art, the price is seven hundred euros. – tai pasakęs Luišas atsiremia į prekystalį ir žiūri tiesiai į Aleksandrą.
Aleksandras dar kartą pažiūri į smegenis, susijaudinusį vaikiną.
– Seven hundred? But you’ve said it was found…
– All the biggest treasures are found – šypteli Luisas. – Clearly, this object has a great value and it will never diminish.
– I have to think. Ok? I mean, I want it, but your price is a bit too much. Let’s bargain. How about four hundred?
– Four hundred? – I mean we can bargain but what you offer is what… a half price. No… four is too small for…
– Ok, five then. Five hundred and I’m taking it today.
Luisas prikando lūpą.
– I have to check with my partner. He sets the price. Give me one sec. – tai pasakęs Luisas nueina į virtuvėlę ir vos nesušunka iš laimės. Tai pelningiausias jo sandėris per paskutinius porą metų. Bet jis turi dar vieną šansą – pakelti kainą. Tad greitai užgesina tą džiaugsmą ir suraukęs kaktą grįžta atgal.
– Unfortunately, he says we can only sell it for six hundred.
Aleksandras šypteli. Jis supranta kas čia vyksta.
– Come on. Man, let’s do it five and a half then. – ir ištiesia ranką paskutiniam sandorio žingsniui.
Luišas žengia link jo ir, tarsi nenoriai, paspaudžia ranką. Parduota.
Keistas dalykas nutinka po keletos mėnesių, kai Aleksandras nusprendžia ištirti ant stalo gulinti prespapje magnetinio rezonanso skeneriu.
Paaiškėja, kad tai ne replika, ne graži biuro puošmena, tai – smegenys – tokios tikros kaip jūsų ar mano. Smegenų viduje lengvas bangavimas, lyg būtų panirusios į gilų miegą, arba komą. Išvydęs suvenyro viduje pilnai funkcionuojantį organą, daktaras apstulba.
Natūralu, Aleksandrui iškyla daug klausimų. Visų pirmą, kaip gali žmogaus smegenys būti iš kažkokio blizgaus plastiko. Kodėl jos aktyvios? Ką visa tai gali reikšti?
Sumano kreiptis pagalbos į ekspertą, kuris nustatytų materijos kilmę. Taip atsiranda jaunas kolega Liudvikas Švarcas. Švarcas studijavo teorinę fiziką, bet ligoninėje atlikinėjo praktiką biochemijos laboratorijoje.
Abu mokslininkai sutaria – tai neeilinis radinys, bet judviejų nuomonės ką reiktų su juo daryti išsiskiria.
Aleksandrui rūpi tik hipokampo dalies implantas, kurį jis galėtų panaudoti Jurgės smegenų pataisymui. Jis jau arti tikslo. Žinojo kurios smegenų dalies jai trūksta ir tą dalį jis rado – ji švietę viduje ir skleidė bangas.
Liudvikas, on the other hand, susižavi pačia smegenų medžiaga. Jis ištyrė cheminę jos sudėtį ir išsiaiškina dar keistesnį dalyką – smegenis sudarytos iš biopolimero, bet ne to iš kurio pagamintos augančios žmogaus ląstelės. Jis veikia kaip viena nedaloma ląstelė sudaryta iš daugybės atomų branduolių. Tai tarsi virpesiai, imituojantys mums žinomas medžiagas, tarsi kažkas užprogramavo elektronus ir protonus būti šioje vietoje, šiame laike ir imituoti smegenis. Tai aiškiai buvo kažkas tarp energijos ir medžiagos. Anomalija erdvėje. Jis ketina paskelbti straipsnį apie nežemiškas ateivio smegenis.
Liudviko straipsnis taip ir neišvysta dienos šviesos. Dar prieš transplanto persodinimo operaciją, jaunas asistentas uždaromas į psichoterapijos skyrių, o jo namie palikta iguana Lora pastimpa iš bado.
Po dviejų psichiatrinėje ligoninėje praleistų metų Liudvikas grįžta, tačiau, veikiamas vaistų, slopinančių mokslinę vaizduotę, nei į ankstesnį darbą, nei į jokią kitą laboratoriją, nepriimamas. Tampa apatišku, asocialiu ir vienišu atsiskyrėliu.
Nors mokslininko karjera pasmerkta žlugti, psichiatrinėje ligoninėje veikianti socialinės rūpybos ir integracijos programa jam suteikia naujus įgūdžius. Liudvikas ten išmoksta robotikos, išanalizuoja konvejerio komponentus, pagrindines schemas.
Turėjo tokią savybę, jei ko nors imdavosi, tai darė su didžiuliu užsidegimu, kone apsėstas. Todėl perprasti robotų gamybą sekasi gerai ir iš ligoninės jis išeina, jei ne pačios geriausios sveikatos, tai bent jau turėdamas robotų meistro kvalifikaciją ir darbo vietą.