Dabar, kai socialiniai tinklai grįžta į mano kasdienybę, pastebiu (nenaują) reiškinį – čia mūsų visuomenė turi problemų su liūdesio kultūra. Tikriausiai pastebėjai ir tu, kad facebooke žmonės nori dalintis tik gerom naujienom.

Džiaugsmas ir laimė man – svarbiausios vertybės gyvenime. Dėl to, kiekvieną įrašą noriu pradėti nuo to, kaip kažkuo džiaugiuosi, esu laimingas. Bet kartais, net ir norėdamas, nerandu būdų kaip nusišypsoti. Nuotaika ne ta. Norisi kaltinti orą, pilnatį… save. Ko čia džiaugtis, kai esi nesiseka taip kaip norėtum, kad sektųsi, ar nepadarei tiek, kiek jauti, kad turėtum. Tada sakau, ai, geriau nerašysiu nieko.

Geriau tyla, nei apsimestinis šypsnys ar gadinti kitiems nuotaiką savo žema savivertę, meilės nepakankamumu. Juk toks įrašas išduoda silpną charakterį ir pritraukia būrį optimistų, kurie tuoj pradeda lysti su savo „viskas gi gerai, neliūdėk, išegrk vitamino D, praeis“. Taip, žinoma, praeis. Visada praeina. Užtenka pasivaikščioti gryname ore.

Esmė ne tame. O tame, kad taip turi būti ir taip jaustis yra normalu. Nenormalu gal visada būti laimingam. O juk būtent taip pasaulį rodo instagramo ir facebook’o algoritmai.

Ar čia tik man taip atrodo, ar liūdesio kultūra šiais laikais yra kažkokia iškreipta? Apskritai, viešuma, toks įspūdis – tik sėkmei, naujienoms, skandalams ir juokui. O jei tau liūdna ar nuotaikos nėra – geriau kam nors į privatą parašyk. Ei, tik ne man 😀