Salman Rushdie pataria pradedančiajam rašytojui – pažink save, kaip žmogų. Nes viskas, ką sukuri, galiausiai išeina iš vieno taško – tavęs. Esu dėkingas jam už tai.

Dienoraštis yra puiki savistabos ir savikūros priemonė. Jame nėra prieš ką vaidinti, esi tik tu ir tavo mintys…

Ar rašai? Kaip dažnai ir kada pradėjai?

Papasakosiu savo dienoraščio rašymo kelią. Vieną rugsėjo dieną, berods vienuoliktaisiais, susižavėjęs ką romane „Kafka pakrantėje“ su žodžiais daro Murakamis, nusprendžiau irgi tapti rašytoju. Atrodė, kas čia tokio. Juk jau dirbu kūrybininku. Rašyti sekasi. Sėdau prie kompo, atsidariau naują word’o dokumentą ir ėmiau rašyti. Apie ką? Iš pradžių, regis, apie nieką.

Mėginau prisijaukinti rašymą. Išvysti mintys išspjautas ant klaviatūros. Iki tol net nesusimąstydavau kaip skaitosi grynos neredaguotos mintys, kaip jos, vos užgimusios galvoje, jau lenda per pirštus, per kompiuterio vidurius ir atsiduria ekrane. Kol eini, galvoje sau galvoji – gražu, o kaip tai atrodo iš šalies – nesusimąstai.

Patiko ir pats rašymo procesas. Toks raminantis. Nebuvo sunku peržengti per tuščią lapą. Tačiau rašiau labai nereguliariai, tekstai buvo pilni tokios… kaip čia pasakius… kaltės, desperacijos, pasiguodimo, kad nesigauna, kad nesiklosto, nežinau apie ką turėčiau rašyti… Bet tai buvo geriau nei nieko. Su tuo pasiguodimu ateidavo ir vidinis palaikymas. Nesiparink, tiesiog, rašyk. Juk niekas neskaito. Čia gali feilinti kiek nori.

Todėl dienoraščio rašymas vyko su didelėm pertraukom, nereguliariai prišarašydavau atskirus puslapius, užvadindavau juos tos dienos data ir išsaugodavau…

Ir tik devynioliktaisiais, kai supratau, kad, nors ir sunkiai, bet pirmas romanas juda link kažko panašaus pabaigą, dienoraščio rašymas ėmė virsti kažkuo kitu. Pradėjau žiūrėti į jį kaip į dirbtuvę, kur galiu palavinti kokią nors techniką, į stiliaus kalvę. Vadinkite tai gyvenimo laboratoriją, meno formą, bet dienoraštis tapo svarbiu įrankiu rašytojo darbe.

Prie to prisidėjo Max Frisch romanas Homo Faber. Jei skaitėte, turbūt pamenate, kad pagrindinis herojus-pasakotojas visur su savimi vežiojasi Hermes Baby spausdinimo mašinėlę (jos nuotrauką panaudojau iliustracijai) ir karts nuo karto ją išsitraukęs parašo. Kartais skaitome jo dienoraštį, kuriame mintys – lyg kalbėtų su savimi – dėstomos atvirai, be bandymų įsiteigti. Maniau, taip ir turėtų skambėti geras pasakojimas. Netrukus sužinojau, kad Max Frisch romane taikė tai, ką pats labai mėgo – rašyti dienoraštį.

Tolesnė įrašo dalis juokinga man pačiam. Taip dažnai naudojama content copywriter’ių – pakalbėti apie naudą. Na, bet, tebūnie, pakalbėsiu ir aš. 😀

Kokia dienoraščio nauda?

Padeda geriau pažinti save.
Net jei rašai apie nereikšmingas detales (ką pamatei, ką valgei, ką veikei), bet darai tai pastoviai – ilgainiui atsiskleidžia dėsningumai.
Nuo to kaip skurdžiai ar turtingai aprašai kokį nors įvykį, kokias detales pastebi, sužinai apie save kaip apie žmogų, nei, tarkime, jausmų introspekcija.

Padeda nusiraminti.
Rašymas tai terapija. Man visada suveikia. Ramybės neduoda neseniai vyko aštresnis pokalbis su artimu žmogumi, kurio negali išmesti iš galvos? Rašyk. Rašyk viską, kas ateina į galvą, išliek savo nerimą ir, net jei nepalengvės, tai bent bus užrašyta. Galėsi po kurio laiko pasižiūrėti naujom akim.

Patirtys išsaugomos geriau.
Tai kaip nuotraukos tavo telefone, bet geriau. Dienoraštis leidžia ilgiau pabūti su šviežiais tos dienos prisiminimais, o po kurio laiko atsivertus juos vėl, atsigamina įspūdis – grįžta visa patirtis, su kvapais, balsais, faktūromis.

Esi istorijos

Tai tokie mano pamąstymai apie dienoraščio rašymą.

Neketinau šiuo įrašu atversti tavęs į dienoraščio rašymą. Bet jei pavyko – yay!

Parašyk, kaip sekėsi, ar kažkas pasikeitė tavo gyvenime?